XX a. pirmos pusės dailė
ABSTRAKCIONIZMAS abstrakčioji dailė (lot. abstractus atitrauktas), bedaiktė, befigūrė dailė, 20 a. tapybos, skulptūros, grafikos kryptis. Abstraktus menas, nesiekiantis vaizduoti aplinkinio pasaulio. Šį terminą galima taikyti bet kokiam atpažįstamų objektų nevaizduojančiam menui.
Pripažinta, kad pirmą abstraktų kūrinį nieko nevaizduojančią akvarelę 1910 m. nuliejo Miunchene gyvenęs rusų tapytojas Vasilijus Kandinskis. Knygoje Apie dvasingumą mene (1912 m.) jis suformulavo teorinius abstrakcionizmo principus.
Šiai krypčiai būdingas I pasaulinio karo patirties suformuotas nihilistinis požiūris į tradicines visuomenės, kultūros ir meno vertybes. Neigta estetinės formos reikšmė, propaguota antimeno idėja. Kūryba grįsta atsitiktinumu, absurdu, anarchija, ironija. Siekta provokuoti publiką.
DADA - dadaizmas (pranc. dada vaikiškas arkliukas), 1915-23 m. modernistų literatų ir dailininkų judėjimas. Dada terminas, kilęs iš atsitiktinai žodyne rasto žodžio, pradėtas vartoti 1916 m.
3 dešimtmetyje dada atsiradimais pasirėmė siurrealizmo dailininkai, 20a. II pus. dada judėjimo paveldas darė įtaką poparto, Fluxsus, hepeningo kūrėjams.
EKSPRESIONIZMAS (pranc. expression išraiška) stilistinė kryptis, kuri išraiškingumu, spontaniškais spalvų ir šviesos deriniais nuosekliai stengėsi atsiriboti nuo tikroviškos vaizduosenos tapyboje ir grafikoje.
Ekspresionizmo tikslas menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas (ekspresija).
Apibendrintos ir sujauktos formos, grynos, ryškios spalvos priešinamos tradicinei tapybai ir impresionizmui.
FOVIZMAS (pranc. fauv laukinis, plėšrūnas) pirmoji modernistinio meno kryptis, kuri 20 a. pr. atsirado Prancūzijoje.
Fovizmui atsirasti įtakos turėjo postimpresionizmas (P.Gogeno ir V.van Gogo kūryba), primityvusis menas bei Rytų šalių dailė (keramika ir tekstilė). 1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji pomirtinė Van Gogo paroda. Jo spalvos buvo paskata atsirasti naujai meno krypčiai.
Fovistai kūrė sąlygiškus vaizdus, kuriems būdingas grynų, ryškių kontrastingų spalvų koloritas, dekoratyvios plokščios formos, ornamentinis piešinys, ekspresyvumas. Jų mėgstami motyvai portretai, figūrinės kompozicijos, pasižymi emocingumu, pakilia nuotaika.
FUTURIZMAS (lot. futurum ateitis it. futurisimo< futuro ateitis) 20 a. pradžios italų modernistinės literatūros ir dailės kryptis.
Futuristai neigė praeities meną, šlovino techninę civilizaciją, judėjimą, greitį, siekė išreikšti modernaus miesto gyvenimo dinamizmą.
Dailės kūriniams būdingas gyvas kompozicijos ritmas, segmentais suskaidyti tikrovės pavidalai, simultaniškai užfiksuota figūrų judesių seka.
KUBIZMAS (pranc. cubizme , lot. cubus kubas), 20 a. pradžios modernistinės dailės (daugiausia tapybos) kryptis. Nors kubistų paveikslai gali atrodyti abstraktūs ir geometriški, juose vaizduojami realūs objektai.
Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė geometrinės perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami trimatį tūrį pavaizduoti dvimate forma. Jie taip iškloti drobėje, kad kiekvienos formos skirtingos pusės gali būti matomos vienu metu įvairiais kampais.
Greta tapybos plėtota skulptūra, sukomponuota asambliažų. Nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo toks kubizmo tapybos kelias. Kita vertus, ar ne geriau žengti dar vieną žingsnį ir vietoj nutapytos daiktų esmės rodyti pačius daiktus arba bent jų dalis. Taip koliažas, pradėjo daiktų agresiją dailėje, kuri baigėsi naujos srovės pop meno atsiradimu. Gimė visiškai nauja tapybos technika. Iš dalies ji praturtino tapybos faktūrą, o antra vertus paneigė bet kokią tapybą.
METAFIZINĖ TAPYBA (it. pittura metafisica)
metafizinė mokykla, 20 a. 2-o dešimtmečio modernistinės italų tapybos kryptis.
Tapytojai vaizdavo tikroviškus daiktus nerealioje aplinkoje, derino klasikinės ir moderniosios dailės motyvus, kūrė paslaptingų, sustingusių erdvių įspūdį, mėgavosi melancholijos, vienišumo, susvetimėjimo nuotaikomis.
SIURREALIZMAS (pranc. surrealisme - sur virš + realizmas), superrealizmas, 20 a. modernistinės dailės kryptis. Siurrealizmas kilo Prancūzijoje 3-jame 20 a. dešimtmetyje.
Siurrealistų paveikslai, nors ir figūratyviniai, vaizduoja nepažįstamą pasaulį, atkuriantį ne tik ramią sapno nuotaiką, bet ir košmaro fantaziją. Dailininkai siurrealistai rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, S.Freudo psichoanalizės teorija, dada ir metafizinės tapybos patirtimi.
Siurrealistai suformavo dvi pagr. siurrealizmo pakraipas abstrakčią ir figūrinę, išplėtojo asambliažo, fotomontažo, frotažo, fumažo, koliažo technikas.
1. V.Kandinskis. Kompozicija X. 1939 m.
2. P.Mondrianas. Linijos ir spalvos. 1913 m.
3. K.Malevičius. Suprematistinė kompozicija. 1914-16
4. K.Malevičius. Juodas kvadratas baltame fone. 1913 m.
5. M.Rėjus. Lygintuvas
6. M.Diušanas. Mona Liza, arba L.H.O.O.Q
7. E Munkas. Baimė. 1894 m.
8. M.Bekmanas. Paryžiaus bendruomenė. 1931 m.
9. O.Kokoška. Raudonas kiaušinis. 1941 m.
10. A.Matisas. Natiurmortas su raudonu patiesalu. 1906 m.
11. R.Diufy. Skėčiai. 1906 m.
12. A.Matisas. Pietų stalas(Raudonoji harmonija). 1908 m.
13. A.Derenas. Kelio sankryža. 1906 m.
14. K.Kara. Poeto Marineti portretas. 1911 m.
15. Dž.Bala. Greitis 1913 m.
16. P.Pikasas. Natiurmortas
17. Ž.Brakas. Violončelė ir žvakidė. 1910 m.
18. Dž.de Kirikas. Meilės daina. 1914 m.
19. R.Magritas. Pervertas laikas. 1938 m.
20. S.Dali. Atminties pastovumas. 1931 m
|
