IMPRESIONIZMAS (pranc. impressionisme < impression įspūdis), 19 a. II p. Prancūzijoje susiformavusi dailės, muzikos, literatūros stilistinė kryptis.
Impresionizmas - 19 a. II p. Prancūzijoje susiformavusi dailės, muzikos, literatūros stilistinė kryptis. Impresionizmo terminas kilo iš Klodo Monė (Claud Monet) paveikslo "Įspūdis. Saulės patekėjimas" (pranc. "Impression. Soleil levant", 1872 m.) pavadinimo.
Ši kryptis susiformavo kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Atsisakyta istorinių, mitologinių temų, siekta perteikti tiesioginį tikrovės įspūdį.
Priešingai ateljė tapybai, jai būdinga plenero tapyba. Paveiksluose fiksuotas akimirkos vaizdas, taikytos fragmentinės, asimetriškosios kompozicijos, kadravimas, netikėti rakursai. Perteikdamas atmosferos, oro virpėjimo įspūdis.
Tapyboje įsivyravo peizažai, didmiesčio motyvai (kavinių, bulvarų, salonų, teatrų, hipodromų scenos), portretai.
Impresionistai plėtodami plenerinę tapybą, vaizdavo tirpstančias, be aiškių kontūrų formas, atsisakė lokaliųjų spalvų kolorito teigdami, kad daikto spalva priklauso nuo apšvietimo ir aplinkinių daiktų refleksų. Atmetę juodą spalvą bei toninį modeliavimą, pasirinko grynų, šviesių dažų paletę. Dailininkai tapė ant drobės smulkiais potėpiais, kurie tik žiūrint iš toliau susilieja į visumą.
Impresionizmo skulptūrai būdingas vibruojantis paviršius, minkštas modeliavimas, tapybiška šviesokaita.
Impresionizmas atsirado Paryžiuje, pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874 m., joje dalyvavo K.Monė, R.Renuaras, A.Sislėjus, K.Pisaro, E.Dega.
Paskutinė, aštuntoji 1886 m.
Nors impresionistai vadovavosi tuo pačiu kūrybiniu metodu, turėjo bendrus stilistinius principus, tačiau savo temomis, motyvais ir net tapybine maniera yra gana skirtingi. Žymiausi tapytojai: K.Monė, A.Renuaras, E.Dega, K.Pisaro, A.Sislėjus. Su impresionizmu siejasi E.Manė tapyba, A.Rodeno skulptūra.
1. K.Monė. Įspūdis. Saulės patekėjimas. 1872 m.
2. K.Monė. Moteris su skėčiu.
3. E.Manė. Folie Bežer baras. 1881-82 m.
5. K.Pisaro. Monmartras dieną. 1897 m.
6. E.Dega. Šokio pamoka.
7. O.Renuaras. Artistė Jeanne Samary.
8. A.Sislėjus. Laivas per potvynį.
9. O.Rodenas. Bučinys.
POSTIMPRESIONIZMAS (lot. post po + impresionizmas) 19 a. pr. dailininkų judėjimas, pasireiškęs po impresionizmo.
19 a. pabaigoje kyla opozicija impresionistų koncepcijai jų spalvos naudojimo būdui, atsitiktinei kompozicijai ir piešinio padrikumui. Postimpresionizmas susiformavo kaip priešprieša impresionizmo bruožams natūralizmui, trumpalaikių vizualinių įspūdžių fiksavimui.
Postimpresionizmas plėtojosi dviem pagrindinėmis linkmėmis: vieni dailininkai analizavo ir sintetino tikrovės formas, kiti siekė išreikšti vidinį pasaulį, simbolines prasmes sąlygiškais, nuo natūros nutolusiais pavidalais.
Postimpresionizmui priskiriamos kryptys (neoimpresionizmas), grupuotės (Pont-Aveno mokykla, Nabis), tendencijos (sezanizmas), pavienių dailininkų (P.Sezanas, V.van Gogas, P.Gogenas, A.Tulūz-Lotrekas) kūryba.
Artimiausia impresionistams spalvos koncepcijos požiūriu buvo grupė dailininkų, pasivadinusių neoimpresionistais.
Grupė, kurios žymiausi atstovai Žoržas Sera ir Polis Sinjakas.
Šios grupės dailininkai siekė sisteminti impresionistinį tapymo metodą ir suteikti jam mokslinės teorijos taisykles.
Jie įdėmiai studijavo klasikinį meną ir naujausius mokslo laimėjimus spalvų kontrastų ir jų poveikio žmogaus psichikai srityje.
Neoimpresionisų paveikslų kompozicija matematiškai apskaičiuota, dažai dedami divizionistine technika puantilizmu. Spalvos buvo skaidomos į sudedamąsias dalis ir dalelės žiūrovo akyse optiškai maišėsi. Šis metodas nedavė laukiamų rezultatų, kaip buvo numatyta teoriniuose apskaičiavimuose. Jų darbuose impresionistinis natūros atspindėjimo tikslas užleidžia vietą vizualinėms konstrukcijoms.
Polis Sezanas liko ištikimas klasikinei tapybos tradicijai, pagal kurią paveikslą sudaro tokie elementai, kaip erdvė, formos, šviesa, šešėlis ir spalva. P.Sezanas siekė grįžti prie paveikslo konstrukcijos, kompozicijos, formų tvirtumu ir impresionistų darbuose prarasto konkretumo.
Tarp didžiųjų 19 a. pabaigos kūrėjų van Gogas impulsyviausia asmenybė, praturtinusi dailę intuicijos elementais. Patyręs impresionistų įtaką, kaip ir P. Sezanas, van Gogas taip pat nesitenkina jų pasiekimais, toliau žengia spalvos intensyvinimo, jos didesnio savarankiškumo ir energijos keliu. Van Gogas daugiausia dėmesio skyrė peizažinei tapybai.
Polis Gogenas pergyvenęs žavėjimosi impresionizmu laikotarpį, greitai nusisuko nuo jo paviršutiniško įspūdingumo, turinio praradimo. Nusivylęs 19 a. Europos civilizacija, savitos filosofinės gilumos, gyvenimo prasmės ir pirminių meno ištakų jis ieškojo senuosiuose mituose, archaiško meno pavyzdžiuose ir papročiuose. Okeanijos salose įkvėpimo sėmėsi iš jų europietiškos estetikos kriterijų nepaliesto meno, egzotiškos gamtos ir vietinių žmonių primityvaus gyvenimo.
Anri Tulūz-Loterko kūryba ironiškai, su kartėliu vaizduojanti Paryžiaus kabaretų, žirgų lenktynių, cirko ir viešnamių gyvenimą. Plastiškos, judrios kontūrinės linijos kuria rafinuotumo, nervingumo, liguisto dirbtinio entuziazmo atmosferą. Jo kūryboje savitai atsispindėjo bendras 19 a. pabaigos literatūrinis ir meninis klimatas, kuriame vis labiau ryškėjo dekadanso nuotaikos.
1. Ž.Sera. Maudykla Anjere. 1883-84 m.
2. P.Sinjakas. Pajūrys.
3. P.Sezanas. Natiurmortas su obuoliais.
4. V. van Gogas. Autoportretas su šiaudine skrybėle.
5. V. van Gogas. Alyvmedžiai.
6. V. van Gogas. Miegamasis.
7. P.Gogenas. Taitietė su vaisiumi.
8. P.Gogenas. Autoportretas su geltonu Kristumi.
9. A.Tulūz-Lotrekas. Naujų merginų pasirodymas Mulen Ruže.
10. A.Tulūz-Lotrekas. "Divan Japonais" plakatas.
|
