KLASICIZMAS (pranc. classicisme < Iot. classicus pavyzdinis)
Klasicizmas - Europos ir Šiaurės Amerikos meno stilius. Jis susiformavo 17a. Prancūzijoje, 18 -19a. I pusėje paplito kitose šalyse. Šis meno stilius, kilęs iš Švietimo epochos idėjų ir klostėsi sąmoningai atsisakant baroko ir rokoko. Priešintasi manierizmui, karavadžizmui.
Herkulanumo ir Pompėjos iškasenos sužadino siekį vėl atgaivinti antikinį meną ir kultūrą, todėl buvo siekiama atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus.
Tuo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, plačios atviros aikštės, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo planavimo sodais ir parkais. Šiam stiliui būdingos taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis planavimas.
Daugiausia buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai: rūmai, triumfo arkos, vilos, teatrai, mokyklos.
Pastatų formos paprastos, griežtos, atsisakoma puošmenų, kurių taip gausu buvo baroke.
Klasicizmo architektūrai būdingi simetriški planai, aiškūs, logiški tūriai, orderiai, statinio tektoniką išryškinanti puošyba. Centrinė fasado dalis priminė senovės graikų šventovę.
Klasicizmo skulptūra iš esmės sekė antikiniu menu. Glotnus, poliruotas marmuro paviršius, tiksliai paryškinti siluetai suteikia statuloms šaltumo. Gestai santūrūs, idealizuoti veido bruožai, kaip antikinės kolonos ištįsę grakščios skulptūros.
Dailėje nustatyta griežta žanrų hierarchija (aukštieji žanrai istorinės, mitologinės, religinės scenos, žemieji portretas, peizažas, natiurmortas). Vertinta aiški, vientisa, statiška kompozicija, formų monumentalumas, pusiausvyra, darna. Temos beveik visada imamos iš antikinės mitologijos. Net amžininkams suteikiami antikinių herojų vaidmenys.
Tapybai buvo sunku rasti autentiškų antikinių pavyzdžių, todėl tapytojai antikinę skulptūrą ėmė pavyzdžiu. Jie lipdė kūnų formas, pasitelkę šviesotamsą. Spalvos prislopintos, nesistengiant pertekti atspalvių ir spalvų perėjimų. Tapyboje remtasi tiksliu piešiniu, šviesokaita, gludžiu potėpiu, racionalia kolorito gradacija (rudos spalvos pirmajame paveikslo plane, žalios antrajame, mėlynos tolimajame). Paprastai paveiksluose buvo vaizduojamos antikos laikų scenos, susijusios su to meto įvykiais. Parenkami pamokantys siužetai, herojų poelgiai vaizduojami kaip sektini.
Triumfo arka Paryžiuje. 1806-30 m.
Valstybės tarybos pastatas. Viena.
Londono nacionalinė galerija. 1832-38 m.
Panteonas. Šoninis fasadas. Paryžius.
A.Kanova. Paulina Borgezė kaip Venera. 1807 m.
F.Riudas. Marselietė. Paryžiaus Triumfo arkos reljefas.
Ž.L.Davidas. Madam Rekamjė portretas. 1800 m.
Ž.L.Davidas. Paris ir Elena. 1788 m.
Ž.O.Engras. Didžioji odaliska. 1814 m.
Ž.O.Engras. Napoleonas I imperatoriškame soste. 1806 m.
ROMANTIZMAS (pranc. romantisme) - 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis poeziją, muziką, tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos.
Jis patyrė Didžiosios prancūzų revoliucijos keltų laisvės ir demokratijos idealų įtaką. Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą.
Romantizmas -19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis poeziją, muziką, tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos.
Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą, kėlė menininko vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą. Linko į dramatizmą, patosą, religinę mistiką.
Dailininkai romantikai domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis kultūromis, transcendentiniais reiškiniais. Garbino gamtą, pirmykščių natūralių stichijų pasaulį. Priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms ikonografijos normoms bei vaizduosenos taisyklėms.
Romantizmo judėjimas sėmėsi medžiagos iš viduramžių architektūros, prisiminė gotiką.
Tapytojai greta praeities temų buvo itin pamėgę gamtos motyvus, tapė poetiškus peizažus, kuriuose žmonės sudaro tik stafažą emocionaliai pakylėtoje girių, uolų, dangaus ir jūros scenoje.
Architektūroje romantizmo nuostatos paveikė sodų ir parkų meno plėtrą (angliškasis parkas), paskatinoistorizmo ir eklektikos principų susiformavimą bei neostilių paplitimą.
Ryškiausiai romantizmo idėjos atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje). Plėtojosi peizažas, istorinis žanras, portretas. Vaizduoti savojo laikmečio įvykiai bei praeities (ypač viduramžių) scenos, neretai sukurtos remiantis meninės prozos ir poezijos šaltiniais.
Su romantizmu siejama naujausiųjų laikų dailės istorijos pradžia ir modernizmo estetikos prielaidos.
Bendresne prasme - emocionalumo, asmeniškumo, dramatizmo akcentavimas mene, dažnai plėtojant egzotiškus, literatūrinius, istorinius siužetus.
E.Delakrua. Laisvė barikadose. 1830 m.
E.Delakrua. Skerdynės Kiose. 1824 m.
F.Goja. 1808 gegužes 3 sušaudymas.
T.Žeriko. Medūzos plaustas. 1819 m.
K.D.Frydrichas. Abatija ąžuolyne. 1809 m.
T.Žeriko. Arklių kaustytojas. 1813-14 m.
E.Delakrua. Alžyro moterys.
REALIZMAS (pranc. realisme; lot. realis daiktiškas, tikras)
Šis terminas meno istorijoje naudojamas dažniausia dviem prasmėmis.
Pirma, plačiąja prasme realizmas, tai vaizduojamosios dailės tendencija, tikroviškas vaizdavimo būdas. Jis pagrįstas natūros studijomis, siekiu objektyviai perteikti daiktų formas, proporcijas, faktūras, spalvas. Realizmas pasireiškė įvairiose epochose ir stiliuose: antikoje, renesanse, baroke, klasicizme. Dažnai realizmo principais rėmėsi dailininkai, nepaisę vyraujančių stilistinių sąlyginumų (pvz., Karavadžas, Velaskezas, broliai Lenenai, J.B.S. Šardenas).
Antroji šio termino prasmė 19 a. II pusės vaizduojamosios dailės ir literatūros kryptis.
Buvo priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio siekis, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove. Tokiu būdu pakito estetinių vertybių ir žanrų hierarchija.
Priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio siekis, estetinių vertybių ir žanrų hierarchija, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove.
Dailininkai pamėgo buitinį žanrą, peizažą, portretą, atsigręžė į kasdienes dabarties gyvenimo temas bei motyvus, ėmė vaizduoti naujus herojus (valstiečius, darbininkus), gilintis į visuomenines problemas, socialinius prieštaravimus.
Realizmas ryškiausiai pasireiškė tapyboje, menkiau grafikoje ir skulptūroje.
Realizmas pirmiausia pasirodė peizažinėje tapyboje.
Svarbus šio laikotarpio reiškinys Barbizono mokykla. Grupė jaunų tapytojų atvyko į Barbizoną, kaimelį netoli Paryžiaus. Savo kūrybą jie skyrė prancūzų gamtos vaizdavimui. Jie tapė etiudus gamtoje iš natūros. Paveikslus pabaigdavo dirbtuvėse. Jei siekė atidžiai tirti gamtą ir tikroviškai ją vaizduoti, išsaugant individualybę.
Realistai rėmėsi 17 a. ispanų ir olandų koloristinės tapybos tradicija, anglų romantinio peizažo, Barbizono mokyklos, bydermejerio išraiškos priemonėmis. Paveiksluose spalvų ir faktūrų deriniai tapo laisvesni, kompozicija dinamiškesnė.
Aštrinant socialinę charakteristiką, buvo pasitelkti karikatūros elementai. Taip atsirado kritinis realizmas.
Žymesni tapytojai: F.Milė, J.B.Koro, G.Kurbė, P.Fedotovas, I.Repinas, peredvižnikai (Rusijoje). Realistinių kompozicijų sukūrė tapytojas ir grafikas O.Domjė.
Lui Lenenas. Žmones prie stalo.
F.Milė. Angelus (Malda).
O.Domjė. Trečios klasės vagonas. 1863-65 m.
O.Domjė. Krispenas ir Skapenas.
F.Milė. Peizažas.
G.Kurbė. Sveiki, pone Kurbė.
I.Repinas. Burliokai prie Volgos. 1870-73 m.
J.B.Koro. Orfėjas
F.Milė. Varpų rinkėjos.
G.Kurbė. Akmenskaldžiai.
G.Kurbė. Laidotuvės
|
