BAROKAS (17 a. pab. - 18 a. vid.)
(it. barocco – keistas, įmantrus, vingrus)
Baroko stilius atsirado Romoje ir išplito po visą Europą. Jo raida susijusi su kontrreformacija ir jėzuitų veikla, taip pat su monarchiniu valdymu ir reprezentacine feodalinių dvarų kultūra. Todėl barokas traktuojamas ir kaip kontrreformacijos bei absoliutizmo menas. Taigi, barokas pasižymi pompastika ir puošnumu. 
Visoms baroko epochos meno šakoms būdingi šie bendri požymiai: galingas banguojantis judesys, polinkis į patosą bei teatrališkus efektus; iliuzionizmas; plastinė modeliuotė naudojantis šviesotamsos poveikiu; visų meno šakų pritaikymas architektūrai, kuriant menų sintezės kūrinį.
Tapyboje atsirado daug Šv. Rašto istoriją ir šventųjų gyvenimus vaizduojančių paveikslų, kuriuose transcendentinis turinys perteikiamas perdėm natūralistiškai. 
Baroko tapybos didžiausiu laimėjimu laikomos Iubų freskos. Jų grandiozinio erdviškumo viršūnė buvo iliuzionizmas. Tapyba, optiškai pralauždama sienų ir lubų plokštumas, kuria vientisos, begalinės interjerų erdvės iliuziją. Didelis vaidmuo tenka sienų bei lubų tapybai ir stiuko dekoracijoms. 
Skulptūros kūriniai pasižymi dramatiška, patetiška temų interpretacija, teatriškumu. Figūros vaizduotos psichologizuotais veidais, iškalbingais gestais, energingais judesiais, sudėtingomis spiralinėmis pozomis. Kompozicijoje apstu kreivių, įstrižainių, formų kontrastų, šviesos ir tamsos efektų.
Pagrindinė skulptorių veiklos sritis buvo bažnyčių ir rūmų dekoravimas, be kita ko, jie kūrė antkapinius paminklus ir portretinius biustus, raitelių statulas ir parkų skulptūras.
17a. mene išskirtinę vietą užima tapyba. Baroko epocha praplėtė vaizduojamų daiktų ratą, praturtino šią dailės sritį naujais žanrais. Tapytojai mėgo šiltus tonus ir švelnius spalvų perėjimus, juos traukė šviesos ir tamsos žaismas, daug dėmesio skyrė medžiagiškumo perteikimui. 
Suklestėjo molbertinė tapyba, kaip antai žanrinė tapyba, peizažas ir natiurmortas. Žymiausiu naujojo stiliaus pradininku buvo M.Karavadžas (M.Caravaggio), kurio šviesotamsos tapyba smarkiai paveikė kitus dailininkus (karavadžistai). 
Baroko taikomoji dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė. Jai būdinga įmantrios formos, sudėtingi kreivų linijų siluetai, tiršta ornamentinė puošyba, gausios skulptūrinės detalės, polichromija, paauksavimai.
Prancūzijoje barokas siejosi su vyravusiu klasicizmu. Jo apraiškų būta skulptūrose, paveiksluose, dekoratyvinėje tapyboje. Ryškiausias prancūzų klasicistinio baroko pavyzdys – Versalio rūmų ansamblis. 
17 a. mene susiformuoja nacionalinės mokyklos: olandų, flamandų, ispanų, prancūzų.
16 a. pabaigoje Flandrijos (dabartinės Belgijos) menas sudaro atskirą nacionalinę mokyklą. 17 a. Flandrija liko karališkosios Ispanijos valdžioje. Paplito į prabangą linkęs barokas. Suklestėjo tapyba, įgijusi ryškių nacionalinių bruožų.
Žymiausi flamandų dailininkai: P.P.Rubensas, A. van Deikas, J.Jordansas. Šie dailininkai tapė impozantiškus mitologinio ir religinio žanro paveikslus, portretus, peizažus. 
Jų kūriniai daugiausia dinamiškų kompozicijų, ryškaus kolorito.
Ispanijoje dailę labai stipriai veikė bažnyčia. Šioje šalyje buvo daug vienuolių, o bažnytinės apeigos ir tradicijos buvo išsikeroję net ispanų buityje. Bažnyčia duodavo dailininkams užsakymus, diktuodavo temas ir daug ką drausdavo. Ispanų dailė dažniausia persmelkta religinių nuotaikų. 
Žymiausi ispanų tapytojai: El Grekas, Franciskas de Surbaranas,  Džiuzepė de Ribera, Diegas Velaskesas 
Bažnytinė dailė Olandijoje retai sutinkama. Nėra ir monarcho dvaro mecenato, o aristokratų skaičius – minimalus. Būtent miestelėnai, pirmiausia turtingas prekybinis miesto patriciatas, čia buvo pagrindiniai meno užsakovai.
Žymiausi olandų tapytojai - portretistas F.Halsas, buitinio žanro atstovai Vermejeris, van Ostade, J.Stenas, P. de Hochas, peizažas Reisdalis, natiurmortų meistrai V.Heda, V.Kalfas ir neprilygstamasis Rembrantas.
17 a. Prancūzijoje formavosi į klasikinį idealą orientuota dailė - klasikinė tendencija. Ji rėmėsi universalių tobulai ir racionaliai sukomponuotų kompozicijų paieškomis, priešingomis baroko improvizacijai ir spontaniškumui.
17 a. pasižymėjo individualių stilių gausa. Tuo metu egzistavo atskiroms mokykloms ar dailininkų kartoms būdingos stilistinės tendencijos. Žymiausi dailininkai: broliai Le Nenai, Džordžas de la Tūras, ir klasikinės pakraipos Nikolas Pusenas.

L.Berninis, F.Borominis. Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčios interjeras.
Roma. 1665-67 m.

L.Berninis. Šv. Petro aikštė ir bazilika. 
Roma. 1657-68 m.

Dž. da Vinjola ir Dž.dela Porta. Jėzaus bažnyčia. Roma. 1575 m.

L.Berninis, F.Borominis. Šv. Karolio prie keturių fontanų bažnyčia. 
Roma. 1665-67 m.

Pjetras da Kortona (Pietro da Cortona). Dieviškos apvaizdos triumfas (fragmentas). Freska. 

Barberini rūmai. Roma. 1633-39 m.

A.Pocas. Jėzuitų misionieriškos veiklos alegorija. Freska. Šv. Ignoto bažnyčia. Roma. 1685-94 m.

L.Breninis. Keturių upių fontanas. Navonos aikštė. Roma. 1647-52 m.

Vermeras. Dama prie klavesino. 1674-75 m.

Karavadžas. Bachas. Apie 1595 m.

Rubensas. Marijos Mediči atvykimas į Marselio uostą. Fragmentas.
Prancūziškasis barokas. Luvras. Paryžius. 17a.

Velaskesas. Princas Karlas. 1635-36 m.

L.Berninis. Šv. Petro sostas (altorius) ir baldakimas.
Marmuras, bronza, baltas ir paauksuotas stiukas. 
Šv. Petro bazilika. Roma. 1657-66 m.

ROKOKAS (pranc. rococo < rocaille), 18 a. 2-8 dešimečių Europos architektūros ir dailės stilius, išsirutuliojęs iš vėlyvojo baroko.

Rokokas 18 a. 2-8 dešimtmečių Europos architektūros ir dailės stilius, išsirutuliojęs iš vėlyvojo baroko principų.
Šis stilius atsirado Prancūzijoje, po karaliaus Liudviko 14, “karaliaus saulės”, mirties (1715 m.). Žodis rococo, kilęs iš rocaille – kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes.
Rokoko pirmiausia reiškėsi kaip dekoracijų stilius: lengvi, elegantiški ornamentai (rokailai), stiuko plastika, auksuotomis detalėmis ir freskomis puošiamos civilinių ir sakralinių pastatų sienos ir lubos. Rokoko stilius vyravo pastatų vidaus puošyboje. Palyginti su baroku, jų interjerai intymesni, įranga patogesnė. Mėgti dideli langai, veidrodžiai, šviesios ir atviros erdvės.
Brandaus rokoko epochos pastatai palyginti nedideli ir išoriškai paprasti – rūmai ir gyvenamieji namai vienai šeimai. Mažų salonų ir buduarų sienas dengė šviesūs paneliai arba veidrodžiai, kuriuos puošė dekoratyvios kompozicijos iš gėlių, šakų ir lapų. Dažnai daiktai ir papuošimai įgaudavo kaprizingai asimetriškas formas.
Madingais tapo ir įvairūs kinietiško stiliaus papuošimai. Tai buvo atvežtų į Europą kinietiškų meno amatų dirbinių mėgdžiojimas. 
Kėdės ir krėslai apmušti šviesiais audiniais, lenktomis kojelėmis, lengvos, mažos komodos, sekreterai ir kiti daiktai priminė žaisliukus. 
Ir moterys ir vyrai dėvėjo švelnių tonų šilkinius rūbus, puošėsi nėriniais ir pudruotais perukais, tik moterys spirale susuktomis garbanomis, o vyrai su kasyte. Talijas moterys susiverždavo iki begalybės, o plačiausi sijonai primindavo puokštes. 
Tapytojai linko į pastoralinius, idilinius motyvus, commedia dell'arte ikonografiją, vaizduotos galantiškos dvaro šventės, muzikavimo, šokių, lengvabūdiško meilinimosi scenos, kurtos vedutos. To meto portretai intymūs, nuoširdūs, neretai eskiziški.
Lengvumas, švelnumas ir gracija viešpatavo ir skulptūroje. Dažnai vaizduojamos besimaudančios moterys, pučiai ir amūriukai. 
Labai madingi rokoko epochoje įvairūs porcelianiniai niekučiai. Europoje juos pradėta gaminti Maizeno mieste, Vokietijoje. Čia galų gale pavyko įspėti Azijoje saugotą porceliano gamybos paslaptį. 
Naujos rokoko idėjos veikė ir parkų projektuotojus. Priešingai simetriškam ir taisyklingam prancūziškojo baroko parkui, atsirado natūralią gamtą mėgdžiojantis parkas vingiuotais takeliais su lyg atsitiktinai išmėtytomis medžių grupėmis. Toks parkas vadinamas angliškuoju, nors iš tikrųjų ši idėja gimė Kinijoje.

Rokoko stiliaus interjeras.

Rokoko stiliaus lipdiniai.

Arbatinukai. Maisenas.

Krėslas. 18 a. vid.

Staliukas. 18 a. vid.

Vyriškas rokoko stiliaus kostiumas. 18 a.

Moteriška rokoko stiliaus suknelė. 18 a.

Rokoko stiliaus šukuosena. Karikatūra.

Ž.O.Fragonaras. Supynės. 1767 m.

A.Vato. Žilis.

V.Hokartas. Grehemų vaikai.

Bušė. Markizės de Pompadur portretas. 1756 m.

Kanaletas. Venecijos dožų rūmai. 1730 m.

Maiseno porcelianas. Skulptūrėlė ir indai.

Maiseno porcelianas. Skulptūrėlė ir indai

Asimetrinis rokoko stiliaus kartušas.

Karūnavimo imperatoriškoji karieta. Viena 18 a. vid.

Stougedas, Viltširas. Landšaftinis parkas.

Atsiskaitymas sausio 19d.