Po darbo

DAILĖ.PODARBO.COM

"Podarbo.com" pašto naudotojams:

podarbo.com/webmail

Pašto programų nustatymai:
POP - mail.podarbo.com
SMTP - mail.podarbo.com
User - pašto adresas
Password - *******

informatika - raimis@podarbo.com
daile - daile@podarbo.com
Jolita - jolita@podarbo.com
Raimis - raimis@podarbo.com
filosofija - filosofija@podarbo.com

09 - 08 - 07 - 06 - 05 - 04 - 03 - 02 - 01

GOTIKINIS STILIUS (12-15 a.) (pranc. gothique – gotų genčių)

Gotikinis stilius - brandžiojo ir vėlyvojo viduramžių laikotarpio Europos architektūros ir dailės stilius.
Atsirado po romanikos ir gyvavo 12-14 a.
Susiformavo Prancūzijoje, iki 16 a. paplito po kitas Vakarų Europos kultūriniam sluoksniui priklausančias šalis.

Amatų ir prekybos augimas paskatino miestų plėtotę. Miestus, kurie kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno, juosė gynybiniai įtvirtinimai. Stichiška statyba ir vietos stoka dažnai lėmė netaisyklingą, ankštą apstatymą. Būstai ręsti net iki 4-5 aukštų. Saugantis gaisrų, vis dažniau vengta medžio, taikytas akmens arba plytų mūras.

Atsirado naujos paskirties pastatų rūšys: amatininkų cechų ir pirklių gildijų namai, prekybos halės.
Miesto centre statyta rotušė ir katedra.

Skiriami trys gotikos etapai: ankstyvasis (12 a. II pus.-13 a. pr.); brandusis (13 a. vid.-14 a. pab.); vėlyvasis (14 a. pab.- 15 a.). Kiekvienoje šalyje gotika įgijo savitų bruožų. Pvz., Prancūzijoje susiklostė vadinamas spindulinis stilius, liepsnojanti gotika, Anglijoje – ankstyvasis anglų stilius, dekoracinis stilius, statmeniškasis stilius.

Gotikos bažnyčios – lotyniškojo kryžiaus plano 3 arba 5 navų bazilikos (vėliau – haliniai pastatai) su erdvia presbiterija, apjuosta deambulatorijumi ir apsidolių vainiku. Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė “griaučius”, kurie galėjo stovėti patys savaime. Todėl siena prarado laikančios konstrukcijos paskirtį.
Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei teikia savitumo. Fasade – du bokštai.

Susiformavo būdingi architektūriniai ir puošybiniai elementai (giluminis portalas, rožė, vimperga, pinaklis, kryžiažiedis, pumpuras, masverkas).

Smailiaarkiai langai buvo puošiami vitražais.
Puošyba pabrėžė bažnyčios architektoniką, vaizdavo Šventojo Rašto scenas, atspindėjo laikotarpiui būdingą visatos sandaros supratimą.

Vėl atsirado apvalioji skulptūra. Didelė dalis skulptūrų buvo susijusi su architektūra: figūros rėmėsi į sieną. Tai aukštos, lieknos, grakščios, ilgais klostytais drabužiais figūros. Apvalioje (dažnai medinėje) skulptūroje – naujos temos: Dievo Motina su kūdikiu Jėzumi, Kristaus kentėjimai.

Bažnyčiose sumenko freskų reikšmė. Pradėjo sparčiai plėtotis altorių tapyba. Tapyboje vyravo plokščių paveikslai (molbertinė tapyba). Rutuliojosi knygų tapyba, pvz., valandų maldynų apipavidalinimas.

Dievo Motinos katedros vakarinis fasadas. Reimsas. Prancūzija. Apie 1250 m.

Karalius Dovydas. Martino iš Aragono maldynas. Ispanija, Katalonija. 15 a.

Raglano pilis. Apie1460 m.

Dožų rūmai. Venecija

Aukso rūmai. Venecija. 15 a.

Milano katedra. Italija. 1386-1577 m., vakarinis fasadas 1616-1813 m.

Šventoji koplyčia (Saint Chapell). Žemutinis aukštas. Paryžius. 13a.

Pinaklis su pumpurais. Sant Luis bažnyčia

Šartro katedros vitražai. Prancūzija 12 a.

Kristaus apraudojimo meistras iš Žebrako. Apraudojimas. Žebrakas. Apie 1500-1510 m.

V.Štosas. Marija su kūdikiu. 1500-10 m.

Broliai Limburgai. Miniatiūra iš maldyno

Guldymas į kapą. Iš rankraštinio „Bomano giesmyno"

Nuorodos internete:

Štosas, Vitas (Veit, Stoss)
http://dijoon.free.fr/mba/stjeanendormi.htm
http://dijoon.free.fr/mba/stjeanendormi.htm
http://www.krakow-info.com/oltarz.htm
http://www.kfki.hu/~arthp/html/s/stoss/index.html

Rymenšneideris, Tilmanas (Riemenschneider, Tilman) http://www.gnm.de/Sammlungen/Sammlung_Skulpt_H3.htm http://www.gnm.de/Sammlungen/Sammlung_Skulpt_H3.htm
http://www.nga.gov/cgi-bin/pimage?45798+0+0 http://www.kfki.hu/~arthp/html/r/riemensc/ http://www.louvre.fr/anglais/collec/sculp/rf1384/sculp_f.htm http://www.metmuseum.org/collections/view1.asp?dep=7&full=0&item=1970%2E137%2E1 http://www.clevelandart.org/explore/artist.asp?searchText=Riemenschneider&display=list&tab=1&recNo=0

RENESANSAS (15-16a.) - (pranc. renaissance; it. rinascimento – atgimimas)

Renesanso pavadinimas kilęs iš italų žodžio "rinascimento" ir reiškia "atgimimas".
Tai Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros laikotarpis (Italijoje 14-17a., daugelyje kitų šalių -15-16a.).

Renesansui būdinga ryškus meno ir mokslo pakilimas, jų pasaulietinės tendencijos, antikos kultūros tradicijų atgaivinimas. Įsigalėjo tikėjimas asmenybės protu, universaliomis kūrybinėmis galiomis. Imta tyrinėti gamtą, ieškoti realybės vaizdavimo dėsnių. Iškeltos grožio ir harmonijos idėjos, jas bandyta išreikšti idealių proporcijų sistemomis.

Formavosi nauja pasaulėžiūra, kurios principų kūrėjai ir skleidėjai vadinosi humanistais, norėdami pabrėžti, kad jų studijų ir veiklos objektas yra žmogus, jo sukurtos vertybės.

Skiriamas protorenesansas ir du pagrindiniai renesanso tarpsniai: ankstyvasis (15 a.) ir brandusis (15 a. pab. –16 a. I ketv.). Kai kurie tyrinėtojai nurodo ir vėlyvojo renesanso laikotarpį (16 a. II-IV ketv.), kitų priskiriamą manierizmui. Mokslinėje literatūroje šie periodai dažnai įvardijami atitinkamais itališkos kilmės terminais: duecento (it. tryliktas amžius), trecento (keturioliktas amžius), quattrocento (penkioliktas amžius), cinquecento (šešioliktas amžius).

Ankstyvojo renesanso laikais – nuo 1430 iki 1500 m. – klestėjo visos meno šakos: architektūra, skulptūra, tapyba.

Architektūroje remtasi senovės graikų ir romėnų palikimu: buvo naudojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos – įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, kolonos, piliastrai, vietoj bokštų – kupolai. Architektūroje atsiranda naujo tipo statiniai: miestų rūmai, užmiesčio vilos, universitetai, našlaičių prieglaudos, ligoninės. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, saikingos dekoratyvinės formos, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė.

Renesanso epocha atnaujino ir tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairius žmogaus jausmus. Sparčiai plėtojosi molbertinės dailės formos, prasiplėtė siužetų, technikų skalė, pradėjo klostytis žanrai. Greta religinės tematikos, imta kurti istorines, mitologines scenas, portretus.

Naujasis jo stilius visų pirma išsiskiria tuo, kad atsisakoma Kvatročento tapybai būdingo aiškaus kontūro. Leonardas neištrina formos ribų, tačiau sušvelnina jas, panaudodamas labai subtilų šviesos ir šešėlių perėjimą vienas į kitą. Ši Leonardo sukurta tapymo maniera vadinama sfumato.

Renesanse skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Salėse, aikštėse ir rūmuose skulptūras galima apžiūrėti iš visų pusių. Vaizduojami šaunūs, narsūs žmonės, iš Biblijos pasirenkami tokie personažai, kurie buvo panašūs į energingus renesanso žmones.
Skulptūroje paplito viduramžiais nebūdingos kompozicinės formos (biustas, raitelio statula) ir rūšys (paminklinė skulptūra). Dažniau vartotas marmuras, bronza, terakota. Domėtasi žmogaus anatomija, vaizduotas apnuogintas kūnas.

Visuose menuose žmogus pirmą kartą atsiskleidė kaip asmenybė. Brandžiojo renesanso kultūros židiniai – Roma ir Venecija (Venecijos mokykla). To laikotarpio architektas Bramantė, Mikelandželas, Sansovinas suprojektavo monumentalių pastatų, didelių ansamblių. Dailei būdinga profesinis meistriškumas, didingos, apibendrintos formos.
Tapyboje išryškėjo dėmesys erdvinei perspektyvai, spalvos ir plastinio modeliavimo efektams (sfumato) . Išgarsėjo Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Mikelandželo, Džiordžionės, Ticiano kūryba.

16 a. pr. italų renesanso idėjos prekybinių, politinių, kultūrinių ryšių keliais ėmė plisti kitose Europos šalyse. Ten jos susipynė su vietinėmis tradicijomis, gajais vėlyvosios gotikos bruožais, manierizmo reiškiniais. Daugelyje Europos šalių renesanso dailė ir architektūra pasižymi mišriomis formomis, paviršutiniška antikos paveldo įtaka, todėl joms netaikoma italų renesanso periodizacija.
Fragmentiškas gamtos stebėjimas, jautrumas tam kas būdinga, iškilu ir nepakartojama, o ne tam, kas gražu ir harmoninga – visa tai ir sudaro Šiaurės tapybos realizmą. Jis dažnai mieliau siejamas su vėlyvąja viduramžių kultūros faze, o ne su tuo, ką vadiname antikinės kultūros paveldėtojoje Italijoje prasidėjusiu Atgimimu.

Anksčiausiai Renesanso idėjos išryškėjo Nyderlanduose, o tiksliau – pietinėje jos dalyje, Flandrijoje.
Nyderlandų Naujojo stiliaus kūrėjai, kaip ir italų amžininkai, neatmetė internacionalinio stiliaus, perėmė jį kaip atskaitos tašką.
16 a. Flandrijos tapybą apibūdina du pagrindiniai bruožai: Italijos dailės asimiliavimas bei tradicinių religinių siužetų papildymas, įvedant naujas temas.

Visi pasaulietiniai žanrai atsirado tarp 1500 ir 1600 metų. Natiurmortas, peizažas, buitinės scenos buvo neatsiejama Nyderlandų religinės tapybos dalis. Ilgainiui šie žanrai virto savarankiškais ar dominuojančiais.

Vokiečių Renesanso tapyboje – su labai retomis išimtimis – nepamatysime italų Renesanso tapybai būdingo harmoningo erdvės ištęstumo, pakilios ramybės. Vokietijos dailininkai nesugebėjo pavaizduoti žmogaus figūros taip, kaip ją vaizdavo italai. Brutaliu, detaliu realizmu, haliucinacijų fantastiškumu, baimingos nuotaikos perteikimu vokiečių tapyba daug autentiškiau perteikia realų gyvenimą, tuo tarpu italų renesanso dailė išreiškia daugiau grožio ir žmogiškumo idealus.

Svarbiausias Šiaurės šalių laimėjimas 15 a. – spausdintinės grafikos technikos išradimas, plačiai pradėtas naudoti tiek apipavidalinant knygas, tiek kuriant savarankiškus kūrinius. Pirmoji knyga buvo Maince po 1450 m. Johano Gutenbergo išspausdinta Biblija. Knygų spausdinimas plačiai paplito visoje Europoje, pakeldamas civilizaciją į aukštesnį lygmenį. Neatsitiktinai kai kurie istorikai šį išradimą laiko savotiška skiriamąja linija tarp Viduramžių ir Naujųjų laikų.

Džiotas. Kristaus išdavimas. (Judo pabučiavimas). Freska. Arenos koplyčia. Paduja. Apie 1302 m.