Ankstyvosios krikščionybės dailė. Krikščionių dailė ir architektūra buvo kuriama 2-5 a. Romos imperijos teritorijoje. 

Savo vystymesi ankstyvosios krikščionybės dailė patyrė stiprią senovės Romos dailės ir architektūros įtaką: kūrėjai perėmė ir krikščionybės reikmėms pritaikė romėnų pastatų tipus - baziliką,  modifikavo kai kuriuos ikonografinius įvaizdžius bei motyvus (gerasis ganytojas, filosofas, angelas, žuvis, vynuogės ir kt.).

Iki 313 m. (tais metais buvo įteisinta krikščionybė Romos imperijoje) krikščionys neturėjo savitos architektūros, jų dailės ikonografija klostėsi katakombų tapyboje, sarkofagų reljefuose ir apeigoms skirtų patalpų puošyboje.

5 a. susiformavo krikščionių šventovės struktūra. Didelių ir mažų bazilikų su baptisterijomis pastatyta Romoje, Jeruzalėje, Betliejuje, Konstantinopolyje ir kituose Europos, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos miestuose.

Nuo 5 a. buvo plėtojamos šventovių mozaikos, sarkofagų reljefai, liturginių reikmenų (dramblio kaulo ir tauriųjų metalų relikvijorių, knygų aptaisų, stiklo bei metalo indų) puošyba.

Šv. Apolinaro bazilika. Ravena 6 a.


Kristaus krikštas Jordano upėje. Mozaika.


Kristus. 4 a.


Šv. Kalisto katakombos. Požeminė galerija. Roma.


Šv. Kalistos katakombos Romoje. Sienų piešiniai ir kapavietės.


Ravenos šv. Apolinaro bazilika. Apsidės mozaika. 6 a.


Piemuo (ganytojas)


Stebuklas su duonos kepalais ir žuvimi. Mozaika. Šv. Apolinaro bazilika. Ravena. 6 a.

Bizantijos menas. Rytų Romos imperijos menas. Laikomas ankstyvosios krikščionybės meno sudedamąja dalimi.

Viduramžių pradžioje Bizantijoje gyvavo helenistinės tradicijos su Egipto, Irano ir Sirijos dailės elementais. Bizantiškasis stilius plėtotas IV-XV amžiuje.
Bizantijos menui būdinga puošnumas, spalvingumas, spindesys, simboliškumas, misticizmas, sąlygiškas, kanonizuotas vaizdavimas. Plėtota pasaulietinė (neišliko) ir sakralinė architektūra, sienų tapyba. Bažnyčių statyboje vyravo 2 formos:

Kryžiškoji bazilika – tai stačiakampis pailgas pastatas suskirstytas į 3, 5 ar net daugiau išilginių navų. Rytinėje bazilikos dalyje, kuri baigiasi pusapvalia apside, yra altorius. Vakarinėje – durys. Arčiau rytinio galo navas kerta transeptas. Taigi pastatas yra kryžiaus, svarbiausio krikščionybės simbolio, formos.
Kryžiškoji kupolinė bazilika. Pastatas kvadrato formos. Keturi masyvūs vidiniai stulpai dalija erdvę į devynias dalis, apjuostas arkomis, laiko centre esantį kupolą. Jis simbolozuoja dangaus skliautą. Iš keturių pusių prie kupolo šliejasi pusiau cilindriniai skliautai, kirsdamiesi sudaro kryžių lygiais galais.

Susiformuoja krikščioniškoji ikonografija. Vidinės patalpų sienos gausiai puošiamos spalvingomis mozaikomis, kurių pagrindinės temos – biblijiniai siužetai. Išdėstant sieninę tapybą ir mozaikas griežtai laikomasi tam tikrų taisyklių. 
Dangiškąją hierarchiją atitiko figūrų dydžiai: didžiausias – Kristus Visavaldis, mažiausi – mirtingieji žemės valdovai. Kompozicijoms būdinga atvirkštinė perspektyva, frontalumas, linearizmas, ryškios spalvos, auksiniai arba žydri fonai, simbolizuojantys
amžinybę, žmonių figūros schematiškos, išilgintos, plokščios, lyg bekūnės.

Bizantijos mene nesutinkame skulptūros, tačiau klesti tapyba. Ją matome cerkvėse, rankraštinių knygų miniatiūrose. 
Tapomos ikonos – šventieji paveikslai. 
Pravoslavų tikėjimą išpažįstančiose šalyse iki mūsų dienų ikonos tapomos prisilaikant Bizantijoje nustatytų taisyklių.

Šv. Sofijos soboro interjeras. 6 a. Konstantinopolis (dabartinis Stambulas

Šv. Sofijos soboras. 6 a. Konstantinopolis (dabartinis Stambulas).


San Vitalės bažnyčia. Ravena.




San Vitalės bažnyčia. Imperatorienė Teodora su svita. Mozaika.


Šv. Sofijos soboras. Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų. 11 a. mozaika.

Šv. Sofijos soboras. Mozaika vaizduojanti Kristų. Fragmentas.

Kristus pasaulio valdovas. Sicilija.


Marija su kūdikiu ant rankų. Vladimiro ikona.


Šv. Jurgis. 14 a. rusų ikona.


A.Rubliovas. Šv. Trejybė 15 a.

Apsidės mozaikos Šv. Katarinos vienuolyne. Persikūnijimas. Sinajus. 6 a.

Romanika. Viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs 11-12 a. (kai kur – ir 13 a.)

Viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs 11-12I a. (kai kur – ir 13 a.) po Karolingų renesanso. Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. Romaninis stilius buvo paplitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. 
Stiliaus paplitimą skatino vienuolynų (benediktinų, cistersų) kultūra. 

Būdingi pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Statyta iš tašytų akmens luitų (kiautinis mūras, kvadrinis mūras). Statiniuose ryškūs gynybinės architektūros bruožai: paprastos geometrinės formos, uždari tūriai, sunkios proporcijos, storos sienos, nedaug angų, aukštos vidaus patalpos, santūri puošyba.

Svarbiausia romanikos naujovė – visų patalpų perdengimas skliautais (centr. navos – kryžm. briaunuotuoju skliautu).
Skliautų perdengimas įvestas perstatant Špėjerio katedrą 1082 m., nuo 12 a. vidurio ji paplito visur. Ši pažanga pasitarnavo sienų skaidymui (pvz., aklinėmis arkadomis, nykštukinėmis galerijomis, lizenomis ir arkatūromis) bei sąlygojo architektūrinės plastikos suklestėjimą. 

Romaninėje architektūroje atsirado gausi figūrinė ir ornamentinė portalų, kapitelių, frizų, fasadų ir altoriaus užtvarų puošyba. Figūrinis kapitelis virto vienu būdingiausių romanikos bruožų. 
Romaninėje skulptūroje vyravo reljefai, bet buvo atgaivinta ir monumentalioji plastika (krucifiksai, Madonų statulos). 
Skulptūros ir tapybos paskirtis – perteikti krikščionišką Išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba.

Šiuo laikotarpiu tapyta norint papuošti pastatus: dekoruojamos sienos, medinių lubų plokštumos. Kurtos sienų tapybos kompozicijos, pasižymėjusios linijiniu piešiniu, primityviomis formomis, elementariais spalvų deriniais. Puošyboje vyravo Šv. Rašto temos bei siužetai, teologinės bei moralinės alegorijos, simboliai; plačiai taikyti simbolinės reikšmės augaliniai ir gyvūniniai motyvai.

Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba.  
Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje intensyviai plėtotos rankraščių iliuminacijos.

Visoje romanikoje didelę reikšmę turėjo taikomosios dailės dirbiniai: nuolat tobulėjo emalio technika ir auksakalystė, atsirado monumentalių bronzos dirbinių (bažnyčių durys, krikštyklos).
Taikomojoje dailėje išsiskyrė juvelyriniai dirbiniai ir liturginiai reikmenys (ypač meniški dramblio kaulo relikvijoriai, portatiliai, knygų aptaisai). Formavosi emalio tradicijos (Limožo emalis, pertvarinis emalis). 

Savitas bažnyčios tipas susiformavo svarbiame piligrimų kelyje į Kompostelos Santjagą (pvz., Tulūzoje, Konke); jo formos (triforijus, empora, deambulatoriumas su koplyčių vainiku, pakopinis choras) vėliau turėjo reikšmės gotikos stilistikai.
 
San Ambrodžio bažnyčios fasadas su altoriumi. Milanas. 1098m.

 
Loare pilis. 1070 m.

 
Dievo motinos bažnyčia. Potje. Prancūzija. 12 a. pradžia.

 
San Etjeno bažnyčios interjeras. Prancūzija. 1064 m.

  
Romaninis interjeras: nava, arkada ir atrama. Šv. Filiberto bažnyčia. Tournus 11 a. pradžia.

 
Šv. Trifimo bažnyčios portalas. Arlis. Prancūzija. 12 a.

 
Pakutinis teismas. Pragaras. Konko Šv. Fua bažnyčia. 1124 – 1135 m.

 
Kristaus krikštas. Parmos baptisterija. Freska.

 
 
 
Echternacho kodekso miniatiūros. 11 a. Niurnbergas.

 
Raidė „L“. Šv. Motiejaus romaninis manuskriptas. Prancūzija. 1100 m.

 
Dedikacinis  puslapis. Moralizuojanti biblija. 1226 – 1234 m.

 Gobelenas. 1070 m.

 
Relikvijorius. Šiaurės Italija. Apie 900 m.


Sant – Etjeno bažnyčia. Prancūzija. 1064 m.


Pizos architektūrinis ansamblis. Krikštykla, bažnyčia ir varpinė. 1063 – 1272 m.

Atsiskaitymas lapkričio 24d.