FLUXUS (lot. fluxus nepatvarus, nepastovus),
tarptautinė vėlyvojo modernizmo grupė, jos inspiruotas meninis judėjimas.
Tai ne konkreti menininkų grupuotė, bet, kaip rodo pavadinimas, - nuolat kintantis judėjimas. Fluxus - tai įvairių meninės išraiškos formų, pavyzdžiui, vaizduojamosios dailės, muzikos ir šokio, panaudojimas vienu metu, neskiriant sričių.
Tarptautinis neodadaistinis Fluxus sąjūdis kilo 1960 m.
1962-63 m. fluxus atstovai rengė festivalius Vakarų Europos miestuose (Vysbadene, Kopenhagoje, Paryžiuje, Diuseldorfe ir kt.).
1963 m. persikėlė į Niujorką.
Festivalių metu dailininkai kūrė hepeningus, tęsiančius dada tradicijas, konceptualius vaizdinius, muzikinius, literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš profesionalųjį meną, jo elitarizavimą.
Fluxus nuo hepeningo skiriasi tuo, kad menininkas ir publika atribojami.
Fluxus vadovas lietuvių kilmės JAV dailininkas Jurgis Mačiūnas, leidęs ir apipavidalinęs fluxus periodiką, knygas, dirbęs objektus (lot. objectus daiktas, reiškinys), vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo dailės kūrinys, kuriame vengiama individualumo pėdsakų, autoriaus kūrybos požymių. Objekto kūrėjas stengiasi jį paversti autonomišku, preciziškai atliktu, serijinės gamybos dirbinius primenančiu daiktu. Dažnai daromas iš pramonėje vartojamų medžiagų (plieno, neono vamzdelių, pleksiglazo, ir kt.) taikant naujausias gamybos technologijas. Skiriamas nuo multiplio, nes yra vienetinis, unikalus, netiražuojamas. bei multiplius (angl. multiple daugkartinis), serijinis, parduoti skirtas dailės kūrinys, dažniausiai dauginamas pramoniniu būdu. Taip kūrinys sutapatinamas su masinio vartojimo daiktu, paneigiamas jo unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalo ir kopijos. Multipliai paplito 20 a. II pusės mene.
HEPENINGAS (angl. happening įvykis, atsitikimas) vėlyvojo modernizmo meno rūšis: improvizuojamas reginys iš kelių, dažnai tarpusavyje nesusijusių veiksmų gatvėje ar kt. nemeninėje aplinkoje.
Ši, popdailei artima meninės akcijos forma, įgavo reikšmės 7-ame dešimtmetyje.
Tikslas ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį vyksmą įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo.
Pirmtaku laikomas Ivas Kleinas (Yves Klein). Būtent jis ėmėsi įvairių netradicinių meno kūrimo būdų. Pvz., paruoštą drobę degindavo liepsnosvaidžiu arba išnešdavo ją į lietų. Stichijoms veikiant sukurtus darbus jis vadino Kosmogonijomis.
Tai dideli renginiai, kurių apytikrę eigą nubrėžia dailininkas, tačiau juose daug improvizacijos, todėl hepeningai nerepetuojami ir dažniausia vyksta tik kartą.
Labiau akcentuojami vizualūs ir liečiami dalykai.
Žiūrovai įtraukiami į vyksmą stengiantis pakeisti jų įprastinį matymą ir suvokimą.
Meninės, ar tiksliau koliažinės aplinkos teikiamus pojūčius hepeningas išplėtė į situacijas, kuriose reiškėsi garsai, gestai, pojūčiai, netgi kvapai. Žiūrovui nepateikdavo jokio siužeto schemos ir suvokti pojūčius buvo jo paties rūpestis.
Europoje garsūs hepeningų autoriai buvo Volfas Fostelis (Wolf Vostell) ir Jozefas Boisas (Joseph Beuys).
Anglai Gilbertas ir Džordžas (Gilbert & George) išgarsėjo savo kūriniu Dainuojanti skulptūra abu dalyviai paauksuotais veidais stovėjo ant pakylos ir imitavo miuzikholo dainą. Jiems rūpėjo išreikšti stiliaus ir stilingumo idėją. Jie pateikė save kaip gyvąsias skulptūras, tad potekstė buvo aiški: visa, ką jie darė, turėjo būti priimama kaip menas.
Su hepeningu siejasi ir daugelis kitų netradicinės kūrybinės veiklos formų: kūno menas (angl. body art), pašto menas (angl. mail art), žemės menas, vėlesnieji aštunto dešimtmečio performensai, taip pat Fluksus.
INSTALIACIJA (angl. installation įrengimas) kitaip erdvinė, aplinkos instaliacija.
Šiuolaikinės dailės rūšis: kompleksinis erdvinis kūrinys, sukurtas konkrečiai patalpos (dažniausiai galerijos) ar lauko erdvei. Instaliacija kuriama atsižvelgiant į konkrečią aplinką, tad tik joje ir tegali egzistuoti.
Instaliacijai taikomi skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos ir kitomis priemonėmis sukurti objektai, ready-made, šviesos ir audiovizualiniai efektai.
Instaliacija paprastai eksponuojama neilgą laiką, vėliau išardoma lieka tik jos dokumentacija (projektai, fotografijos, vaizdajuostė).
Instaliacija formavosi poparto, invairomento, konceptualiojo meno ir kitose kryptyse. Nuo 8-to dešimtmečio instaliacijas kūrė įvairių šiuolaikinės dailės krypčių atstovai, iš jų Jozefas Boisas (Joseph Beuys; Vokietija), Mikelandželas Pistoletas (Michelangelo Pistoletto; Italija), Nam June Paikas (Nam June Paik; JAV), Ilja Kabakovas (Rusija).
Instaliacijos ypatumai pritaikomi minimalizmo dailėje, bet apskritai ji aprėpia ištisas sritis, nuo objektų dailės iki meninės akcijos.
KINETINIS MENAS (gr. kinētós judantis, judrus < kinéō judinu), vėlyvojo modernizmo kryptis, artima opdailei. Siekiama įveikti kūrinio statiką, paversti jį judančiu erdvėje ir laike. Dinamiška kompozicija kuriama dvejopomis priemonėmis: iliuzinėmis (pagrįstomis optikos dėsniais) ir mechaninėmis (pagrįstomis gamtos jėgų arba spec. prietaisų veikimu).
Kinetiniais dailės kūriniais laikomos tiek mechaniškai, tiek magnetu judinamos skulptūros, tiek oro dvelksmo virpinamos mobilios konstrukcijos.
1965 Paryžiuje surengta pirmoji kinetinio meno paroda Judėjimas" (Le Mouvement"). Žymesni dail.: Jakovas Agamas (Yaacov Agam), Žanas Tinkveli (Jean Tinguely), Giunteris Ulkeris (Gūnther Uecker), Viktoras Vazarelis (Victor Vasarely).
KŪNO MENAS, kūno dailė kitaip body-art (angl.),
7-to dešimtmečio pabaigoje Niujorke atsiradusi šiuolaikinės dailės srovė.
Tai postmodernistinio meno rūšis - gyvoji skulptūra, susijusi su hepeningu, akcija, konceptualiuoju menu.
Kūno dailės diapazone kūno tapymas, jo apdengimas ir atidengimas, kiti veiksmai. Kartais net iki skausmo pakeista išvaizda: išrauti arba nusvilinti plaukai, smarkus įdegis saulėje.
OPDAILĖ , optinis menas, opartas (angl. op art, iš Op(tical) Art optinė dailė) 7-to dešimtmečio abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįsta regėjimo fiziologija ir psichologija, gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo optinių iliuzijų kūrimu. Išsirutuliojo iš konstruktyvizmo.
Dailininkai rėmėsi neoimpresionizmo patirtimi, kūrė racionalias, preciziškas geometrines kompozicijas, sukeliančias iš anksto numatytas žiūrovo akies tinklainės reakcijas.
Žymiausi šios krypties atstovai yra Viktoras Vazarelis (Victor Vazarely), Jėzus Rafaelis Soto (Jesus Raphael de Soto),
PERFORMANSAS (angl. performance įvykdymas, vaidinimas), postmodernistinio meno rūšis: iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė paties menininko kūnas.
Dažniausiai performansas atliekamas dailės galerijoje, fiksuojamas foto-, video-priemonėmis. Skiriasi nuo hepeningo ir akcijos, nes dažniausia vyksta pagal griežtą scenarijų nedalyvaujant publikai. Paplito 20 a. 8 dešimtmetyje.
POPDAILĖ, popmenas, popartas (angl. Pop Art , popular art paplitęs, populiarus menas)
naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais.
Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių.
Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų.
Popdailė plėtojosi 6 dešimtmečio II pusėje 8 dešimtmečio pradžioje daugiausia D.Britanijoje ir JAV.
Su popdaile siejosi Naujojo realizmo grupuotės (Nouveau Realisme, įkurta 1960 m.) kūryba Prancūzijoje.
1955 m. popart'o" terminą pasiūlė kritikas Lawrenceas Alloway.
Pop menas yra masinės kultūros reiškinys, todėl nenuostabu, kad jis susiformavo ir tapo meno srove Amerikoje.
Jų bendraminčiai Londone pvz.: R.Hamiltonas, R.Kitajus autoritetu sau išrinko panašios mąstysenos Kurtą Švitersą.
VIDEODAILĖ, videomenas (lot. video matau + menas) vizualinių menų šaka, pagrįsta technine išraiškos priemone vaizdo įrašu.
Videodailės esmė konceptualusis audiovizualinis vyksmas.
Meninis vaizdas fiksuojamas vaizdajuostėje ir atkuriamas TV ekrane.
Videodailė išaugo iš Fluxus judėjimo, kuris savo apyvartoje turėjo daug raiškos priemonių.
1963 m. šios dailės priemones išbandė Fluxus narys Nam June Paikas (Nam June Paik). Vienos Fluxus akcijos metu jis ir Volfas Fostelis (Wolf Vostell) pirmąkart panaudojo televizijos vaizdą, manipuliuojamą magnetais (TV dekoliažai).
Videodailė susijusi su hepeningu, performansu, žemės menu, kūno menu dokumentuoja dailininko kūrybinį veiksmą. Nuo 1968 m. videodailė paplito D.Britanijoje, Olandijoje, Vokietijoje , Š. Amerikoje, Japonijoje ir kitose šalyse.
Atskira videodailės forma yra videoinstaliacijos t.y. videoskulptūros, perfrazuojančios televiziją.
Paveiksleliai:
Fluxus kabinetas Vilniuje
Pirmoji tarptautinė kilnojamoji Fluxus paroda Indianos muziejuje. 1995 m.sausio 27 - kovo 25
Ben (Vautier): Nerūkyti. 1970 m. Multiplis.
I.Kleinas. Ugnies tapyba. 1961 m.
Gilbertas ir Džordžas. Dainuojanti skulptūra. 1970 m.
M. Pistoleto. Instaliacija.
J.Boisas. Ugniavietė II. Instaliacija. 1978-79 m.
Nam Jun Paikas. Instaliacija
Ž.Tinkveli. Méta-mécanique (Méta-Herbin)"
Ž.Tinkveli. "Méta-Harmonie II". 1979 m.
A.Raineris. Savęs tapymas
D.Oppenheimas. Dviejų scenų transformavimas piešiant. 1971 m.
V.Vazarelis. Zebrai
V.Vazarelis. Vega Lep G" 1968 m.
V.Vazarelis. Thes"
J.Boisas. Mokytojavimas. Performansas. Niujorkas, 1974 m.
E.Varholas. M.Monro
K.Oldenburgas. Skrendantys kėgliai. 2000 m.
Nam June Paikas. TV Buda
|
